Iki šv. Velykų liko nedaug, bet mes mažais žingsneliais nutarėme jau dabar keliauti artyn. Pirmiausia prisiminėme, kas tos Velykos apskritai yra ir su kuo jos... tiksliau, kas jų metu valgoma. Visi choru atsakė, kad Velykos yra kiaušinių marginimo, ridenimo ir valgymo šventė. Ir tai, žinoma, tiesa, bet dar sužinojome, kad Velykos senovės lietuviams buvo gamtos atgimimo po sunkios ir ilgos žiemos šventė. O kiaušinis yra magiškas vaisingumo simbolis, kurį margino, kad sustiprintų jo magiškas galias. Išsirinkę po vieną medinį kiaušinį ir mes puolėme jo magiškas galias stiprinti įvairiausiais raštais. Kas saulę piešė, kas kiaušinį pavertė į boružę, o kas priraizgė net žalčių. Kartu prisiminėm, kad žalčiai, tai gyvatės geltonomis „ausytėmis“, o senovės lietuviai jas labai garbino ir kiaušinius daužydavo būtent tam, kad žalčiai iš jų iššliaužtų ir budintų gamtą. Todėl nudažę kiaušinius, nutarėm surengti kiaušinių ridenimo rungtynes. Tik iš mūsų medinukų ne tik žalčiai nesirito, bet ir dužti jie neketino. Už tai rungtynės buvo labai azartiškos, o po jų surengėm dar vienas. Varžėmės, kas nuneš kiaušinį šaukšte, jo neišmetęs. Šis žaidimas pasirodė vienas linksmiausių, nes visiems ne tik sekėsi puikiai, bet ir rato kartojimui, rodos, nebuvo galo. Pažaidę dar keletą smagių Velykinių žaidimų, kaip kiškučių gaudynės, kiaušinėlių paieškos, išsiaiškinom, kad strutis ir gyvatė kiaušinius deda, o kurmis ir kengūra – ne. Na, ir pabaigai pasilikome, bet tikrai nepamiršome dar vieno svarbiausio Velykų simbolio – verbos. Sužinoję, kas ji yra ir kodėl „ne aš mušu, o verba muša‘, iš popieriaus patys gaminome verbas arba Velykinės temos paveikslėlius. Namuose Velykoms ruoštis, vis dėlto, dar reikės, bet vienas žingsnis pakeliui į šventę jau dėtas.
Komentarai
Rašyti komentarą