Visuomenėje vis dažniau diskutuojama apie daugiakalbystės naudą ir apie tai, kokį vaidmenį ji atlieka mišrių šeimų gyvenimuose. Fenomenas neretai atsiduria ir filologijos mokslininkų dėmesio centre. Tačiau šis tekstas nebus moksliškai pagrįsta analizė, skirta aiškintis daugiakalbystės ypatumus iš kalbos mokslo perspektyvos. Tai veikiau vienos merginos kelionė į kalbų pasaulį (ir ne tik), paženklinta didelių savęs ir kitų žmonių atradimų.
Domėjimasis kalbomis mane lydėjo nuo mažens, tačiau tai niekada nebuvo pagrindinis hobis, kuriam skyriau visą savo laiką. Priešingai - augau apsupta meno, teatro ir muzikos, todėl ateities kelias atrodė gana aiškus. Tačiau atėjus dvyliktai klasei ir suvokus, kad aktorystės studijos gali labiau nuvilti, nei suteikti džaugsmo, pradėjau mąstyti, kas dar man teikia didelę laimę ir pilnatvę. Atsakymas buvo - kalbos. Įstojusi į filologijos studijas jaučiausi savo rogėse, tad po kelių metų pavyko pasinaudoti studentų mainų programa ir vieneriems mokslo metams išvykti į Vokietiją, Hamburgo universitetą. Sugrįžusi, ėmiausi baigiamojo darbo tyrimo, apėmusio ne tik vokiečių, bet ir turkų, urdu ar igbo kalbas. Platų kalbų spektrą moksliniam darbui padiktavo daugiakultūrinė aplinka, pažintys su žmonėmis iš skirtingų pasaulio kampelių bei tuo metu užgimęs noras garsiau kalbėti ir gilintis į Vokietijos migrantų kalbinius reiškinius.
Praėjus dar keleriems metams, jau po magistro studijų, atsidūriau Ispanijoje, Barselonos lituanistinėje mokyklėlėje, atlikdama pusmečio praktiką su dvikalbiais lietuvių - ispanų vaikais. Ankstesnė mano pedagoginė patirtis apsiribojo universiteto paskirta pusantro mėnesio praktika, dirbant su 5-7 klasių moksleiviais, vienoje privačioje Vilniaus mokykloje. Tačiau viduje kažkas nuolatos kirbėjo, tai skatino gilintis į pedagogiką kiek plačiau. Mane domino ne tik mokyti, bet ir toliau mokytis.
Atvykus į Barseloną, susipažinau su šaunia mokyklos bendruomene, kurioje net trys skirtingo amžiaus grupės: mažieji ,,Geniukai”, pradinukai ,,Vieversiukai” ir paaugliai ,,Pelėdos” , o kur dar daug iniciatyvos nestokojančių žmonių, esančių už kadro ir prisidedančių prie mokyklėlės veiklos. Minėtų grupių mokytojos, man priminė tikras herojes, kurios neskaičiuodamos savo laiko stengiasi, kad lietuvybės ugnis degtų dar stipriau. O pati mokykla neegzistuotų be įkūrėjos Solveigos Stankevičiūtės, kuri už ilgametį darbą ir lietuvių kalbos puoselėjimą šiemet pelnė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos apdovanojimą.
Darbo dienomis laukė individualios ir grupinės pamokos bei socialinių tinklų administravimas. Ne veltui vardindama veiklas, prie kurių prisidėjau, pirmiausiai paminėjau individualias pamokas. Būtent jos, tapo visos praktikos pagrindine ašimi ir didžiausiu atradimu, padovanojusiu neapsakomą galybę pozityvių emocijų, jautrumo ir empatijos.
Iki praktikos Barselonoje pradžios, mažai kada buvau pagalvojusi, kad galėčiau turėti bent kokį glaudesnį ryšį su ikimokyklinio amžiaus vaikais. O čia net trys iš penkių, būtent šios amžiaus grupės, mano mokinukų, su kuriais susitikdavome kiekvieną savaitę! Kur dar kas antras šeštadienis, kurį dažniausiai leisdavau su mokyklos mažaisiais, bendruomenėje geriau žinomais ,,Geniukų” vardu. Didžiausias iššūkis, reikalavęs nemažai kantrybės, virto tokiu tyru džiaugsmu, kuriam apibūdinti vargu ar rasiu tinkamų žodžių.
Norėčiau išskirti ir tai, jog atvykus į mažųjų mokinukų namus, būdavau be galo šiltai sutikta ir priimta tiek lietuvių, tiek ispanų tėvų. Mokinukų mamos dažnai pavaišindavo arbata ar lėkšte sriubos, rūpestingai paklausdavo, kaip sekasi, patardavo ar pasidalindavo savo idėjomis bei įžvalgomis, tiek apie gyvenimą Ispanijoje, tiek apie tai, kokiomis veiklomis galėtume užsiimti su vaikais, kad dar geriau juos pažinti ir ugdyti. Taip pat ir tėčiai paatviraudavo, kad dažnai lietuvybės kelionė nėra tokia lengva,kai jautiesi vienas lauke karys. Tokiomis akimirkomissuvokdavau, kad negaliu likti vien tik mokytojos pozicijoje. Ne ką mažiau buvo svarbu išklausyti, išgirsti, jei reikia ir motyvuoti.
Galiu drąsiai patvirtinti, jog nė viena individuali pamoka nebuvo paremta oficialiu ,,atvažiuoju - mokau - išvažiuoju” principu. Dvikalbės šeimos įsileisdamos į namus, tam tikra prasme įsileidžia ir į savo gyvenimą. Dalinasi netikėčiausiomis, kartais skaudžiomis, ašarą spaudžiančiomis, kartais labai džiaugsmingomis istorijomis, kurios mažų mažiausiai vertos platesnio žvilgsnio ar bent atskiro teksto.
Ilgam į atmintį įsirėžęs prisiminimas, kai atvykus pas trejų metų berniuką mokyti pirmųjų lietuviškų žodžių, ispanė močiutė prasitarė, jog jai nepaprastai svarbu šie lietuviški užsiėmimai dėl anūko tapatybės formavimosi. Tokie ispanakalbių šeimos narių žodžiai, strigdavo širdin giliai ir įprasmindavo visą mano laiką,praleistą Barselonoje. Tada nebekyla bukos mintys į galvą, jog šiandien ne ta koja išlipau iš lovos, aptingau, laukia tolimas kelias, už lango toks saulėtas oras, o pamoka už mažiau nei valandos. Suvokimas, jog dabar būtent tu esi tas vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriuo vaikas turi galimybę komunikuoti lietuvių kalba, kaip didžiausias variklis vedė į priekį.
Susimąsčius apie mūsų tautos mažėjimą supratau, kad aš viena nebūsiu pajėgi uždėti matematinio didėjimo ženklo lietuvių naudai. Bet jei vieno trumpo susitikimo su mažu žmogumi metu jis atsimins bent vieną žodį, ar jo ispanakalbis šeimos narys paklaus, kodėl mes Lietuvoje turime net kelias nepriklausomybės dienas, mano lietuviškoji misija bus pasisekusi.
Taip pat norisi paminėti, kad man teko laimė mokyti ir dvi keturiolikos metų paaugles. Merginos, kurios nuo pat mažų dienų iki dabar, savo tėčių paskatintos, aktyviai mokosi lietuvių kalbos. Nustebinusios ne tik savo branda, bet ir įvairiapusėmis asmenybėmis, 5-6 kalbų mokėjimu bei noru diskutuoti apie tai kas aktualu ir skaudu pasauliui bei kiekvienam žmogui šiandien.
Iki Kalėdų likus kiek mažiau nei dviems savaitėms pasiruošiau skaitymo tekstą apie garsiausias Europos kalėdines muges, juk dalis vaikų jau gyvena šiuo jaukiu švenčių laukimu ir menkai išlaiko dėmesį. Įsijautusi į šventinę nuotaiką, aistringai pasakojau kaip Kalėdos sutinkamos skirtingose šalyse, kol mane nutraukė Annos klausimas:
- Kaip manai, kas dabar dedasi Izraelyje?
Iškart pajuntu gumulą gerklėje ir suprantu, kad visas šis komercinis švenčių burbulas yra absoliutus niekis palyginus su skaudžiomis aktualijomis, purtančiomis planetą.
Ir tai tik keletas ryškių momentų, nutikusių per pastarąjį pusmetį. Visos istorijos, kuriomis gausiai dalindavosi mokinių šeimos, pakeitė mano požiūrį į pasaulį ir dar labiau subrandino.
Apibendrinus savo praktikos patirtį, noriu pabrėžti, jog ypatingai esu dėkinga savo penkiems mokiniams ir jų tėvams, kurie buvo mano mokytojai. Taip pat išsigryninau tai, kad man daugiakalbystės apibrėžimas nesiremia vien tik teorinėmis filologijos mokslo įžvalgomis, veikiau daugiakalbystė yra neeilinė dovana išgirsti jauną žmogų - asmenybę, besiformuojančią kelių kultūrų sankirtoje ir atvirai tiesiančią ranką į savo pasaulio supratimą.
Su meile,
Saulė Storastaitė
Komentarai
Rašyti komentarą